Šiek tiek reikalingų žinių ir šaltinių

ŽANRAI, AUTORIAI IR KŪRINIAI

Romantizmo poezija Lietuvoje

XIX amžiuje Lietuvoje rašyta daugiausia lenkų ir lietuvių kalbomis. Romantikai išbando naujus žanrus. Vadovaujasi pasaulinėmis romantizmo tendencijomis, seka vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų pavyzdžiais.

Nežinomas XIX a. dailininkas. Vežimas prie upelio

Lenkiškai rašę

Adomas Mickevičius (1798–1855). Vienas iškiliausių lenkų romantizmo atstovų, žinomas ir kaip poetas, padėjęs romantinės poezijos pagrindus ir lietuviškajai romantizmo poezijai.

Mickevičiaus poezijoje Vakarų „romantinė ironija“ (genijaus žiūrėjimas iš aukšto suvokiant savo ribotumą) virsta galbūt labiau nesuprasto genijaus pozicija (jaučiama eilėraščiuose).

Iš pradžių bando rašyti eiles klasicistiniu stiliumi.
Tačiau greitai bičiuliams pristato poemą „Živilė“, kurioje – jau visai naujos kūrybos tendencijos.
Pirmojoje poezijos knygoje svarsto apie romantinę poeziją, tai tampa tam tikru Vilniaus romantikų teoriniu manifestu.
Kritikas visą laiką turi matyti „kūrinio ryšį su epocha, atsižvelgti į kintantį meno kūrinių pobūdį“. Kūrinys turi būti vertinamas sintetiškai ir visapusiškai, „ne tik estetiškai, bet ir istoriškai, filosofiškai ir morališkai“.

Wladyslawas Syrokomlė (Kondratovičius) (1823–1862). Poetas, padaręs nemenką įtaką A. Baranauskui. Kaip tik dėl tų ryšių daugiausia verta minėti jo poeziją („Margiris“ ir kt.), nors išties Sirokomlė labiau garsėja aprašomojo pobūdžio kūriniais („Nemunas nuo versmių iki žiočių“, „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“).
Kilęs iš nusigyvenusių bajorų, gyveno netoli Naugarduko, 1853 m. persikraustė į Bareikiškių dvarą prie Vilniaus, čia parašė svarbiausius kūrinius, Vilniuje organizavo literatūrinį saloną.

Juzefas Ignacas Kraševskis (1818–1887). Rašė ne tik poeziją, bet ir daugybę romanų, istorinių veikalų. Poema Anafielas (bandyta sukurti lietuviškąjį epą). Romanai lietuviška tematika: „Vilniaus šv. Mykolo bažnyčia“, „Kryžiuočiai“, „Kunigas“.

Janas Čečiotas (1796–1847) Redagavo pirmuosius A. Mickevičiaus poezijos rinkinius. 1818 06 16 įstojo į Filomatų draugiją. Su kitais slaptų draugijų nariais suimtas ir 1823 03 10–1824 10 22 kalintas Vilniuje, vėliau ištremtas į Orenburgo guberniją. 1831 Rusijos valdžiai leidus apsigyveno Lepelyje (Baltarusija), rinko baltarusių tautosaką, rašė eilėraščius, kūrė dainų tekstus. Išleido baltarusių liaudies dainų rinkinį Sodiečių dainelės (Piosenki wieśniacze 6 tomai 1837–46). „Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų“.

Julijus Slovackis (1809–1849). Draugavo su A. Mickevičiumi, J. Čečiotu, priklausė Filomatų draugijai. Kaip ir dauguma romantikų, rašė ir domėjosi senosios Lietuvos istorijos temomis.

Lietuviškai rašę

Antanas Strazdas (1760–1833). Katalikų kunigas ir išskirtinė asmenybė Lietuvių liaudies dainoms artimas lyrizmas yra ryškiausias A. Strazdo poezijos bruožas. Lietuvių literatūros raidoje poetas buvo novaotrius, savo eilėmis pagrindė poezijos ryšio su tautosaka tradiciją ir davė pradžią lietuvių lyrikai. Dar išleista A. Strazdo poezijos rinkiniai Giesmė apie siratas (1974), Giesmės svietiškos ir šventos (1991). Didžiąją dalį gyvenimo kunigavo Kamajuose.

Dionizas Poška (1764–1830). Rašė lietuvių ir lenkų kalbomis, daugumą kūrinių, kaip ir A. Strazdas, paliko rankraščiais. Įsteigė pirmą Lietuvoje senienų muziejų. Rengė Lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną, vertė klasikinę poeziją; pats kūrė eiles; žinomiausias kūrinys – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Dabar D. poškos įkurtuose Baubliuose veikia rašytojo memorialinis muziejus.

Silvestras Teofilis Valiūnas (1789–1831). Rašė ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. Buvo kareivis Napoleono kariuomenės lietuvių pulke. Žuvo per 1831 m. sukilimą. Vieni kūriniai artimesni Apšvietos estetikai (satyros), kiti – romantizmui (elegijos, lyriniai eilėraščiai). Žymiausias kūrinys – romantinė baladė „Birutė“, kurios išlikę keletas veikiausiai liaudyje pakitusių variantų; laikoma, kad tais žodžiais galėjo būti dainuojama Maironio poezijoje minima „Birutės daina“.

Simonas Stanevičius (1799–1848). Parašė 6 pasakėčias ir odę (išspausdinta 1829 knygoje Šešios pasakos Simono Stanevičiaus žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvininko prūso). Odė Šlovė žemaičių skirta Vilniuje susitelkusių žemaičių kultūrinei veiklai šlovinti; joje pakiliai reiškiami šviesuomenės idealai, siekis ugdyti lietuvių kalbą, prikelti iš užmaršties tautos istoriją. Odės struktūra klasicistinė (išlaikyta griežta forma, vartojami superliatyviniai epitetai), bet turinys romantiškas; tai pirmasis šio žanro pavyzdys lietuvių kalba, tapęs jaunimo himnu, kurio dvasią perėmė KudirkosTautiška giesmė.

Antanas Baranauskas (1835–1902). Pradžioje rašė lenkų kalba, rinkinys „Eilės“ („Wiersze“); Karolinos Praniauskaitės (1828–1859) ir jos šeimos įtaka. Apsisprendė rašyti lietuviškai 1856 m., įstojęs į Varnių kunigų seminariją, tuo metu vadovaujamą M. Valančiaus. 1897 m. – Seinų vyskupas. Pirmasis iš vyskupų Seinų katedroje prabilo lietuviškai. Gilinosi į matematikos mokslus, vertė Bibliją. Svarbiausius kūrinius parašė ankstyvuoju laikotarpiu, vėliau atsidėjo Bažnyčios tarnystei.

Antanas Vienažindys (1841–1892). Kūrė remdamasis liaudies dainų siužetais, stilistinėmis raiškos priemonėmis (deminutyvinė leksika, simboliniai įvaizdžiai, retorinė sintaksė), iš jų skolinosi siužetines realijas, kūrė eilėraščiams melodijas. Daugiausia sukūrė klebonaudamas Laižuvoje, ten ir mirė. Daugelis A. Vienažindžio eilėraščių virto liaudies dainomis. Įtvirtino jambą ir vyriškus rimus, padėjo pagrindus silabinei toninei eilėdarai lietuvių poezijoje. Eilėraščius paliko rankraščiais, vėliau surinktas jo rinkinys „Lietuvos Tevynės dainos“. Dar išleista jo poezijos ir laiškų rinktinė Kaipgi gražus gražus (1978). Ne vienas eilėraštis dėl liaudiškai artimos stilistikos tapęs populiariomis liaudies dainomis (pvz. „Gražių dainelių daug girdėjau“). Tekstai kaitaliojami.

Andrius Vištelis-Višteliauskas (1837–1912). 1863 m. sukilimo dalyvis. Vienas iš „Aušros“ steigėjų, bendradarbiavo ir kituose lietuviškuose leidiniuose.

Jurgis (Georgas) Zauerveinas (1831–1904). Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 1874–98 m. Siekė atgaivinti lietuvių kalbą tikybos pagrindu, bendradarbiavo „Aušroje“, sukūrė daugiau kaip 300 eilėraščių lietuvių kalba, epinę poemą „Nemunyčiai“ ir kt., parašė darbų lietuvių kultūros klausimais. Buvo eruditas, poliglotas, mokėjo apie 60 kalbų. Žinomiausias eilėraštis „Lietuv'ninkai mes esam gimę“, pirmą kartą išspausdintas „Lietuviškoj Zeitungoj“ (1879), tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu (dainuojama „Lietuviais...“).

Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932). Žymiausias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių poetas. Teologijos daktaras (1903). Baigęs Kauno gimnaziją 1883 vieną semestrą Kijevo universitete studijavo literatūrą. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Pirmąjį eilėraštį „Lietuvos vargas“ (paskutinė redakcija – „Miškas ūžia“) 1885 išspausdino mėnraštyje „Aušra“ Zvalionio slapyvardžiu. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895) laikomas tautos atgimimo manifestu ir lietuvių moderniosios lyrikos pradžia.

Informacija pildoma.

ŽANRAI, AUTORIAI IR KŪRINIAI

Pagrindiniai XIX amžiaus – XX amžiaus pradžios literatūros žanrai

Didaktinės prozos kūrėjai, laikydamiesi kanonų ir paisydami skaitytojų poreikio, vėliau realistai žanro eksperimentų nemėgo. Romantikai – atvirkščiai, ieškojo žanrų, personažų bei raiškos, geriau išreiškiančių dvasios maištingumą ir pasaulio prieštaringumą. Tyčiniai žanrų eksperimentai nebūdingi, tiesiog ieškoma formos efektyvesnei išraiškai.

Poezijos žanrai

eilėraštis poema epigrama idilė

laiškas baladė satyra pasakėčia

elegija poemėlė daina odė

lyrinis eilėraštis

Prozos žanrai

apsakymas apysaka romanas

vaizdelis straipsnis

memuarai kelionių aprašymai

ŽANRAI, AUTORIAI IR KŪRINIAI

Didaktinė ir realistinė proza

Didaktinė proza – Lietuvos realizmo prieangis. Laikomasi kanoninės struktūros, personažai tipiniai, turi savo paskirtį kūrinyje. Svarbiausia kūrinio funkcija – pamokyti, suteikti skaitytojui vertybinę orientaciją.

Didaktinės prozos autoriai

Jonas Chodzka-Boreika (1777–1851). Pasirašinėjo Jono iš Svisločės slapyvardžiu. Rašė lenkų kalba. Masonas, šubravcų draugijos narys. Žymiausias kūrinys – didaktinė apysaka „Jonas iš Svisločės...“. Parašė ir eiliuotą patriotinės tematikos komediją „Išlaisvinta Lietuva“, rašė komedijas, apsakymus ir kt.

Motiejus Valančius (1801–1875). Svarbiausi kūriniai – „Pasakojimas Antano tretininko“, „Palangos Juzė“. Lietuvoje išvystė didaktinės literatūros tradiciją, galima sakyti, įtvirtino jos kanonus. Nepaisant to, ir liko geriausias iš tokios literatūros kūrėjų. Valančiui labai svarbu kalbos moralumas, pagrindinio veikėjo dora. Prozoje mėgo įkomponuoti biblinius pasakojimus (pvz., „Pasakojimas Antano tretininko“). Pradėjo blaivybės sąjūdį, kuris lėmė „antigirtuokliškos“ literatūros gausą tuo laikotarpiu.

Antanas Tatarė (Totoraitis, 1805–1889). Žymus pamokslininkas, pedagogas. Vienas lietuvių beletristikos pradininkų. Klebonaudamas Sintautuose, garsėjo pamokslais. Po 1863 m. sukilimo ištremtas į Penzos guberniją. Į Lietuvą Tatarei grįžti neleista, tad nuo 1871 m. gyveno Lomžoje. Svarbiausias žanras – pasakėčios ir didaktiniai apsakymai. Pasakėčios – dažniausiai „skolintais“ siužetais.

Juozapas Silvestras Dovydaitis (1826–1883). Patyrė tiesioginę Valančiaus įtaką, jam sekretoriaudamas. Svarbiausia didaktinė apysaka – „Šiaulėniškis senelis“, kurią sudaro 4 dalys. 4-oji, „Gyvenimas Stepo Raudnosio“ išėjo vėliau ir gali būti laikoma atskiru kūriniu. Vertė I. Krylovo pasakėčias, kūrė giesmes.

Mikalojus Akelaitis (1829–1887). Laisvai išvertė „Joną iš Svisločės...“ („Jonas Išmisločius kromininkas“). Aktyviai reiškėsi 1863 m. sukilimo metu. Originali didaktinė apysaka – „Kvestorius, po Lietuvą važinėdams žmones bemokinąsis“. Rengė elementorius, lietuvių–lenkų kalbų žodyną, rinko tautosaką. Į lenkų kalbą proza išvertė K. Donelaičio „Metus“ (vertimas nespausdintas).

Jonas Balvočius-Gerutis (1842–1915). Amžininkų dažnai lyginamas su Antanu Strazdu. Pats leido savo knygas, dalino parapijiečiams, rėmė lietuvišką spaudą. Daug vertė, rašė, išleido daug pažintinės literatūros, pirmas adaptavo A. Brehmo zoologijos vadovėlį. Garsėjo trumpais ir šmaikščiais pamokslais. Originalios apysakos – „Jonukas Karklynas eina Leituvos pažintų“, „Susiskaldėliai“, „Kunigo giminė“.

Kazimieras Pakalniškis (Dėdė Atanazas, 1866–1933). Aktyvus visuomenininkas, gynęs katalikybę ir lietuvybę. Skelbė kūrybą katalikiškos pakraipos laikraščiuose, pats prisidėjo prie „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ steigimo. Įdomios apysakos „Obrusiteliai“, „Kandidatas į kunigus“, „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“ ir kiti kūriniai. Kalba paprasta, jaučiamas poslinkis nuo didaktinės literatūros realizmo link. Pabrėžiamas ne tik moralumas, bet ir švietimas, veikėjų paveikslai šaržuojami (kaip ir V. Kudirkos).

Nežinomas XIX a. II p. liaudies dailininkas. Šv. Ona ir Marija

Realistinės prozos autoriai

Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933). Ne vieno tyrinėtojo laikomas lietuvių realistinės prozos pradininku. Gimė Paežerių kaime, vėliau gyveno Būgnuose. Jau būdingas psichologizavimas, individualizuota kalba, ironija. Vertė užsienio literatūrą, pagal to meto madą sulietuvindamas jos realijas. Pagal profesiją teisininkas, baigė teisę Maskvos universitete.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė, 1845–1921). Lietuvių realizmo klasikė, be kita ko, buvusi ir labai produktyvi – parašė apie 150 prozos kūrinių ir keliolika pjesių, kurios iš ermės buvo skirtos „lietuviškiems vakarams“. Kūryba grįsta realizmo estetikos principais, būdingos socialinės temos.

Simonas Daukantas (1793–1864). Parašė pirmąją lietuvių kalba Lietuvos istoriją „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822, išspausdinta 1929; kitas nuorašo variantas – „Darbai lietuvių ir žemaičių“ 1833). Kitos knygos: „Istorija žemaitiška“ (apie 1836–38; „Lietuvos istorijos“ pavadinimu išspausdinta 1893–97, naujausias leidimas 1995), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (išspausdinta 1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (parašytas 1850, dalis išspausdinta 1893, perdirbinys – 1899).

Vincas Pietaris (1850–1902). Reikšmingiausias kūrinys – „Algimantas, arba Lietuviai XIII šimtmetyje“, laikomas pirmuoju lietuvišku istoriniu romanu. Išleistas 1904–1905 m. Pats autorius (ar leidėjas?) įvardijo kaip apysaką. Visgi menine verte dažnai pralenkia apsakymai. Rašė publicistinius straipsnius, bendradarbiavo bene 6 lietuviškuose laikraščiuose. Rašė ir vaikams.

Informacija pildoma.

Kiti autoriai